Raimonda

Mokytojų vaikai: ar sunkus jų gyvenimas?

Buvimas mokytojo vaiku nebūtinai reiškia privilegijas: dažnai mokytojų vaikai turi atremti įtarimus dėl gerų pažymių ar, neva, nesavarankiškai padarytų namų darbų. Kartais jiems specialiai mažinami balai. Taigi, ar sunku būti mokytojos vaiku, paprašėme pasidalinti mintimis mūsų gimnazijos direktorės dukrą Raimondą Guobytę.

Raimonda, kaip sekėsi užvėrus gimnazijos duris?

2006 metais gavusi atestatą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, interjero dizaino bakalauro programą. Po ketverių studijų metų išvykau į Mastrichtą, Nyderlandus, kur įgijau interjero architektūros fenomenologijos magistro laipsnį. Jau pusantrų metų dirbu interjero architekte  Vokietijoje, Achene, „Kadawittfeldarchitektur” architektūros biure. Po įdomaus gyvenimo periodo Mastrichte persikėliau gyventi į Acheną. Šiuos pusantrų metų kiekvieną dieną teko gyventi ir dirbti dviejose šalyse.

Ar sunku buvo pasirinkti profesiją?

Tėvai man suteikė daug galimybių save išbandyti visur. Jau nuo pradinių klasių turėjau užklasinės veiklos: muzikos mokykla, pramoginiai šokiai, visokie nėrimo ir siuvimo būreliai. Muzikos mokykla padėjo suprasti klasikinę muziką, kurią iki šiol vertinu ir jos klausausi namuose.

Rodos, kai buvau trylikos ar keturiolikos metų, pradėjau domėtis mada. Kiekvieną dieną naršydavau „Vogue“ internetini puslapį. Estetika, elegancija, tekstūros, siluetai – tas pasaulis man buvo labai patrauklus. Netrukus susidomėjau architektūra. Tiesą sakant, man architektūra atrodė neaprėpiama disciplina. Visgi, mane labiau traukė interjero architektūra – ne tik kokia pastato programa ir koks fasadas, bet labiau kokioje erdvėje žmogus gyvena, dirba ir praleidžia kiekvieną dieną, kokie daiktai aplink, kokia atmosfera, kaip ji kvepia, kokia jos spalva.

Pamenu, pradžia buvo sudėtinga, nes dailės mokyklos Molėtuose tuo metu nebuvo. Gimnazijoje lankiau dailės pamokas, bet jaudinausi, kad to neužteks. Mat visi studentai, kurie susirenka į Dailės akademiją, kur aš norėjau studijuoti, dažniausiai nuo vaikystės mokėsi dailės mokyklėlėse. Taigi, paskutiniais metais gimnazijoje pradėjau intensyviai studijuoti piešimą ir tapybą padedant dailės mokytojams. Dvyliktoje klasėje lankiau papildomas pamokas Dailės akademijoje. Žinau, kad mano tėvams tai irgi buvo sudėtingas sprendimas – tokios profesijos atstovų nebuvo nei mūsų šeimoje, nei giminėje – nei vienas nėra nei architektas, nei menininkas. Tikriausiai jie savęs dažnai klausė, ar aš visgi būsiu interjero dizainerė. Manau, visas tas ilgas kelias atsipirko gera profesija ir daug žadančia karjera užsienyje.

Kodėl nepasirinkai gerai praminto mamos – pedagogės – kelio?

Mano mama ir dar kelios giminės moterys – pedagogės. Manau, tai labai svarbus darbas, kuris formuoja ateities kartas, tačiau šis darbas ne kiekvienam. Mano pasirinktas profesijos kelias turi labai mažai bendro su pedagogo darbu. Tačiau mano profesijoje galioja svarbi taisyklė – estetikos ar skonio išmokyti neįmanoma – arba turi, arba ne. Tačiau kruopščiai puoselėjant pojūtį ar požiūrį į tam tikrus dalykus, nebūtinai materialius, galima pasiekti neįmanomų dalykų.

Mama – mokyklos direktorė. Ar lengva toje pačioje mokykloje besimokančiam vaikui?

Kai pradėjau mokytis gimnazijoje, mano mama dar nebuvo direktorė. Pamenu visus jos karjeros laiptelius. Kai aš buvau maža, ji buvo matematikos mokytoja ir auklėtoja. Jau pradinėse klasėse turėjau „didelių“ draugų (mamos auklėtinių), kurie mane vis „pakibindavo”, kai po pamokų ateidavau aplankyti mamos. Rodėsi, buvome didelė šeima, nes visi jos auklėtiniai pažinojo ir mane, ir mano sesę Gintarę.

Kitas karjeros žingsnis buvo direktorės pavaduotojos darbas. Tuo metu jau pradėjau suprasti mokytojo, pavaduotojo ir direktoriaus hierarchiją bei svarbą ir atsakomybę. Manau, kad su kiekvienu mamos karjeros žingsniu ir aš susigyvenau su tam tikra atsakomybe ir pagarba mamos kolegoms. Ar lengva toje pačioje mokykloje besimokančiam vaikui? Manau, man tai buvo natūralu. Aš augau mokyklos aplinkoje, todėl man buvo lengviau adaptuotis prie besikeičiančios mamos karjeros ir bet kokios situacijos mokykloje. Suprantama, jei mano mamos karjeros pokyčiai būtų greitesni, matyt, būtų buvę sunkiau prisitaikyti. O toks nuoseklumas buvo visiškai natūralus tiek mamai, tiek man.

Ar dažnai sulaukdavai iš bendraklasių replikų, kad gauni geresnius pažymius ar nuolaidų dėl to, jog Tavo mama direktorė?

Būdavo visko, bet aš to labai giliai neimdavau į širdį, o jei kas ir įskaudindavo – tai greitai pasimiršdavo, nes buvo daug svarbesnių dalykų. Žinojau, kad jei imsiu į širdį bet kokį nejautrų pasakymą, žodį – tai atrodysiu silpna ir nesugebanti savęs apginti. Visą dėmesį sutelkdavau geram mokymuisi bei popamokinei veiklai.

Stimulą gerai mokytis suteikė ir mama, ir sesuo Gintarė, kuri buvo pirmūnė. Iš manęs ji reikalavo tokio paties preciziškumo. Nesakyčiau, kad mama versdavo mokytis, bet mūsų šeimoje geras mokymasis buvo savaime suprantamas. Aišku, buvo ir blogų pažymių. Jei taip nutikdavo, tuomet aš turėjau daugiau dėmesio skirti vienam dalykui. Mane dažnai lygindavo su sese, o kartais net jos vardu vadindavo. Žinoma, galima tik pasijuokti, bet stengiausi ir aš būti pirmūnė bent tų dalykų, kuriais labai domėjausi.

Gal turėjai kokią pravardę? Ar tave tai skaudindavo?

O taip, turėjau pravardę ir, manau, labai mielą. Mane vadino „Direktoryte“. Aš šią pravardę pamėgau labai greitai. Tai buvo labiau komplimentas nei pašaipa. Kitų pravardžių turėjau, bet jos dažniausiai buvo susijusios su mano vardu.

Ar nesijautei labiau stebima: spaudžiama mokytis, ar nebuvo didesnės mokytojų kontrolės dėl silpnesnio pažymio, elgesio mokykloje? Ar besimokydama gimnazijoje dėl to, kad mama direktorė, jautei didesnę atsakomybę? Gal kartais norėdavai iškrėsti kokią išdaigą, bet visada galvodavai, kaip mama jausis?

Žinote, gal kartais ir jaučiausi stebima, bet mane tai vertė stengtis gerai elgtis ir gerai mokytis. Kartais atrodydavo, kad jei kažką kvailo iškrėsčiau, aplinkiniai pradėtų kalbėti, kad aš nepadedu mamai būti direktore. Taip niekada neatsitiko, nes aš kvailystėms laiko neturėjau, o jei ir būčiau turėjusi – būčiau du kartus pagalvojusi prieš iškrėsdama ką nors.

Turiu pripažinti, jaučiau atsakomybę, bet ne tik dėl to, kad mama direktorė. Jaučiau atsakomybę už pačią save. Man visada atrodė, kad elgesys, nesvarbu, kas tavo tėvai, nusako, kas ir koks tu esi. Savigarba ir geras elgesys man buvo visada svarbu. Išdaigų tikriausiai iškrėsdavau, bet nieko siaubingo, dėl ko reikėtų raudonuoti. Man net ir nesinorėjo slaptai krėsti išdaigų, nes mano tėvai labai atviri ir jaunatviški žmonės, tikriausiai jie iš mano išdaigų būtų tik pasijuokę.

Jei būtum gyvenusi didesniame mieste ir turėjusi galimybę rinktis kitą mokyklą, o ne tą, kur dirba mama, ar būtum pasirinkusi? Kodėl?

Nebūčiau pasirinkusi kitos mokyklos, net jei ir būčiau turėjusi galimybę. Aš mokymąsi gimnazijoje prisimenu kaip gerą, smagų ir labai reikšmingą laiką. Mano draugai buvo šalia, kaip jau ir minėjau, daug veiklos. Šaunūs mokytojai, kurių pamokas prisimenu iki šiol. Žinios, kurių gavau, dabar mane lydi visur. Anglų kalba pastaruoju metu buvo vienintelė kalba, kuria galiu išreikšti savo nuomonę, mintis, nes gyvenu užsienyje. Literatūra, istorija, matematika, fizika, net ir chemijos eksperimentus kartais tenka atlikti su tam tikromis medžiagomis, norint sukurti tam tikras spalvas ar tekstūras. Žinoma, mokytis niekada nėra per vėlu, bet dažnai studentai, įgiję pagrindinį išsilavinimą, gauna labai specifinį išsilavinimą, todėl daugelis įgytų žinių laikui bėgant pasimiršta.

Bet grįždama prie Jūsų klausimo, turiu pripažinti, kad tokia jauki ir uždara aplinka, kurioje gyvenau, man buvo saugiausia augti ir formuoti save tokią, kokia esu dabar.

Ar pasikalbate su mama apie Tavo mokymąsi gimnazijoje?

Geras klausimas. Taip, žinoma, pasikalbame, pasijuokiame kartu, kokios mano stiliaus paieškos buvo, ar prisimename, kuriozus iš laikotarpio, kai mokiausi gimnazijoje. Tiesą sakant, kai tik turiu galimybę atvykti į Molėtus aplankyti tėvelių, visada nueinam su mama į mokyklą. Ji man parodo, kaip gimnazija keičiasi, koks progresas, kartais  vaikščiodamos prisimename ką nors juokingo. Aš visada matau naujų veidų  „Garbės galerijoje“. Mama man juos pristato, jų pasiekimus, pasidžiaugia jaunąja karta. Aš taip pat prisimenu kai kuriuos vaikus, kurie buvo dar maži, kai aš mokiausi mokykloje, o štai dabar jie jau gimnazistai… Man tai visada labai įdomu.

Kokia yra pačios nuomonė: ar sunku būti mokytojo, o tuo labiau direktoriaus vaiku?

Manau, tai priklauso nuo to mokytojo ar direktoriaus, koks jis yra kaip šeimos narys. Jei mama ar tėtis atsineša visas darbo bėdas namo, tai gali sukurti labai sudėtingą aplinką vaikui augti. Aš to nepatyriau. Manau, mano mama visa tai sėkmingai įgyvendino. Darbą pasilikdavo darbe, o namuose ji visada būdavo ir bus mano mama.

Gal papasakotum kokį nuotaikingą prisiminimą iš mokyklinio gyvenimo?

Atsimenu, keletą savaičių mama turėjo dėstyti matematiką mano klasei. Rodos, tai atsitiko tik vieną kartą per visą laiką, kol mokiausi gimnazijoje. Iš tiesų tai buvo labai sudėtinga. Stengiausi nekelti rankos, jei kažko nesuprantu ir nekviesti jos prie stalo, nes net nežinojau, kaip ją pašaukti: „Mama, ar galėtum man padėti?”, o gal „Mokytoja, ar galėtumėte man padėti?”. Išsisukau iš šios situacijos susitariusi su suolo drauge, kad ji prašytų padėti, o aš taip prisiviliočiau mamą prie suolo nesinaudodama jokiu kreipiniu.

Ko palinkėtum mokiusiems pedagogams?

Mane mokiusiems pedagogams pirmiausia norėčiau padėkoti už kantrybę ir nuoširdumą. Visada smagu grįžti į Molėtus ir sutikti mane mokiusius mokytojus. Kai kurių nemačiau nuo mokyklos baigimo… Berods… devynerius metus. Visiems linkiu jaunatviškumo ir stiprybės, mokant jaunąją kartą. Tik dėl Jūsų indėlio ir aš galiu pasakyti: aš didžiuojuosi, kad mokiausi Molėtų gimnazijoje.

Ačiū už pokalbį.

Jurgita Stalauskienė