Tautiniai konfliktai Joniškio ir Inturkės parapijose XIX a. II  pusėje – XX a. pradžioje

0
77
Inturkės bažnyčia.

XIX a. antra pusė paprastai siejama su spaudos lotyniškais rašmenimis draudimu, rusifikacija. Tačiau kartu užmirštama, kad tuo metu vyko spartus modernių tautų identiteto formavimasis. Lietuvoje, kur nuo seno gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, baltarusiai, rusai, žydai ir kitos etninės grupės, šis procesas buvo sudėtingas, kildavo tarpusavio nesusikalbėjimas ir netgi konfliktai. Vietoj to, kad vienytųsi prieš carinės valdžios vykdomą rusifikaciją, skirtingų tautybių žmonės neretai kovojo tarpusavyje. Galima matyti, kaip sėkmingai veikė principas „skaldyk ir valdyk“. Šiame straipsnyje trumpai pateikiami tokių tautinių konfliktų Molėtų krašte pavyzdžiai, kurie surinkti iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos valstybinio istorijos archyvo  saugomų teisminių bylų, parapijiečių rašytų skundų, dekanų ir kunigų ataskaitų, tuometinės periodinės spaudos.

XIX a. pabaigoje Inturkės ir Joniškio parapijos etniniu požiūriu buvo mišrios (lietuvių ir lenkų), o XX a. pradžioje jos atsidūrė tuomet lenkėjančiame plote. Tarp lietuvių ir lenkų dažnai kildavo konfliktų būtent dėl mišių kalbos bažnyčiose. Tiek lenkai, tiek lietuviai rašydavo skundus ir prašymus siekdami įteisinti bažnyčioje savo gimtąją kalbą. Nustatyti konfliktų kaltininkus yra sudėtinga, dažnai lietuvių periodinė spauda kaltino lenkus, o pastarieji – lietuvius. Abi pusės įvykius dažnai interpretuodavo savaip.

1890 m. Joniškio valsčiuje iš viso gyveno 6245 gyventojai, tarp jų 100 rusų, 787 lenkų ir baltarusių, 5078 lietuvių, 280 žydų.  1909 m. Joniškio parapijoje katalikų buvo –  4500, iš jų lietuvių – 2500. Inturkės parapijoje iš 4000 katalikų, lietuvių buvo 2500. 1914 m. Joniškio bažnyčios parapijoje buvo 4308 parapijiečių iš kurių lietuvių buvo 1500. Inturkės bažnyčioje nurodoma, jog iš 3643 parapijiečių, lietuvių buvo 1104.  Pagal tuo metu vyravusią tendenciją, didelė tikimybė, kad dvikalbiai ar net trikalbiai gyventojai, paveikti asimiliacijos, laikantys save „tuteišiais“, savo tautybę galėjo užrašyti arba buvo užrašyti lenkais.

Daugumoje rytinės Lietuvos vietovių pridėtinės pamaldos vykdavo lenkų kalba. XIX a. pabaigoje vis daugiau kunigų, atsižvelgdami į daugumos parapijiečių vartojamą kalbą, pamaldose pradėjo vartoti lietuvių kalbą. Joniškio parapijoje lietuvių kalbą įvedė 1890 m. čia atsikėlęs kunigas Tomas Sirvydas. Parapijiečiai bandė priešintis nusistovėjusiai tvarkai dėl pamaldų proporcingumo (vieną šventadienį lietuviškai, kitą lenkiškai), ir klebonu tapus A. Petruliui (1901 – 1904 m.) dvarininkai ėmė intensyviai reikalauti išplėsti lenkų kalbą bažnyčioje, tačiau klebonas su jų reikalavimais nesutiko. Vėliau šie nesutarimai peraugo į rimtą konfliktą, dėl kurio ne vienerius metus vyko teisminis tyrimas. (Joniškio parapijos byla).

Pirmosios riaušės Joniškio bažnyčioje įvyko 1910 m. vasario 21, 24 dienomis, kai turėjo būti lietuviškos pamaldos. Priešiškai nusiteikę: P. Šimėnas, S. Grigas, A. Grigas, J. Grigas, V. Polita, J. Žička, K. Kazlauskas, A. Bucka, K. Kondrotas pradėjo giedoti lenkiškai, o kunigui J. Galaunei, pradėjus eiti su procesija aplink bažnyčią uždarė duris, trukdė kitiems dalyvauti procesijoje. Buvo sukeltas triukšmas ir pačioje bažnyčioje, klebono pamokslas nuslopintas lenkiškomis giesmėmis.  Prieš parapijos gyventojus, kurie nepakluso Šereikiškių dvarininko  Leono Zajančkovskio agitacijai, dažnai buvo naudojamas ir smurtas. Valstiečiai Ignas Ilgevičius ir Julija Balinskienė buvo primušti už tai, kad bažnyčioje giedojo lietuviškai. 1910 m. valstiečiui Jonui Balinskui už tai, kad jis ‚lietuvis“ trenkė į nugarą taip, kad jis „nukrito nuo kojų“. Joniškio klebonas Jonas Galaunė po lenkų sukeltų riaušių bažnyčioje ir teisminio proceso pasiprašė perkeliamas kitur. 1912 m. teismas nubaudė L. Zajančkauskį – 1 metams kalėjimo, J. Ivanauską – 8 mėnesiams, Šimėną, Politą, Žičkų, Kazlauską, St. Grigą, A. Grigą po 6 mėnesius, o Kazėlė, Kondratas, J. Grigas ir Bučka buvo išteisinti. Tuo tarpu lenkų laikraštis Gazeta codzienna  aprašydamas konfliktą, gynė nuteistuosius, laikė juos religinės idėjos kankiniais ir pateikė juos kaip sektiną pavyzdį kitiems.  Joniškyje įvykęs konfliktas atspindėjo vykusius tuometinius procesus ir kitose parapijose, kai buvo siekiama išstumti lietuvių kalbą iš bažnyčios. Giedraičių, Inturkės, Joniškio bažnyčiose lenkai, nepatenkinti lietuvių kalbos naudojimo lygiaverčiai lenkų kalbai, organizavo išpuolius ir kėlė konfliktus. Neretai lietuviai buvo lenkų bauginami ir mušami.

Joniškio bylos atgarsiai atsispindėjo ir gretimų parapijų tautiniuose konfliktuose. Štai Labanoro parapijoje kilus tautiniams nesutarimas dvarininkas Jonas Povstanskis kun. Juozapui Sadūnui yra pasakęs, kad „Zrobiliśmy już porządek w Janiszkach i Inturkach, wiec teraz  idzie kolej na Labanary, a następnie i na Malaty“. („Padarėme tvarką Joniškyje ir Inturkėje, žinok, dabar eilė ateina Labanorui, po to Molėtams.“) 1911 m.  į Molėtus per šv. Petro atlaidus  atvykusios moteriškės iš Joniškio parapijos skundėsi, kad Joniškio lietuvius skriaudžia jų dvasiškoji valdžia, teigdamos, jog yra lietuviai ir nori jais pasilikti, tačiau yra verčiami būti lenkais ir beveik visos pamaldos iš jų yra atimtos. Tačiau, kai kunigas Michalkevičius Joniškyje sudarinėjo lietuvių parapijiečių sąrašą, viešai save įvardinti lietuviais išdrįso tik 49 parapijiečiai, „nes visiems lietuviams buvę prigrasinta akmenimis.“

Inturkės parapijoje taip pat buvo neišvengta tautinių konfliktų. Šiuo atveju parapijiečiai skundėsi kunigu Petru Prunskiu,  kad jis nepriima išpažinties ne tik mažų vaikų, paauglių, bet ir net senų žmonių, kurie moka tik lenkiškai, o lietuvių kalbos nemoka. Viename iš skundų pabrėžiama, kad lietuvių kalba yra kunigo mylimiausia kalba, nes tik šia kalba parapijiečiai priimami išpažinties. Parapijiečiai nepatenkinti, kad kunigas nori visus lenkus perdaryti lietuviais (na Litwinów przerobić), todėl dauguma jų kaip lenkai turi kreiptis į Dubingių kunigą, kad juos gelbėtų nuo pragaro

Perskaičius Inturkės parapijos gyventojų rašytus skundus ir informaciją apie konfliktus su dvasininkais, galime išskirti kelis tuos pačius asmenis, kurie nuolat kurstė aplinkinius prieš kunigą ir ieškojo šalininkų. 1906 m. Giedraičių dekanas buvo atvykęs į Inturkę tirti nesutarimų dėl kunigo P. Prunskio parapijiečių persekiojimo dėl to, kad jie nemoka lietuvių kalbos, verčia juos mokytis lietuviškai, nepriima išpažinties ir t.t. Po skundu pasirašė šie asmenys: Kazimieras Zajenčkovskis, Boleslovas Kiškis, Boleslovas Urbanovičius, Adolfas Lapunas (Лапунь), Albinas Bukovskis, Michailas Kozlovskis, Antanas Mackevičius, Ipolitas Šinkauskas, Kazimieras Žitlinskis, Gabrielius Pipiras, Motiejus Zajenčkovskis, Stanislovas Pakiltinis, Kazimieras Kerulis, Boleslovas Gotoveckis,  Vikentijus Začerfinskis (?), Osipas Čimbaras, Lionginas Bukovskis, Petras Bocianskis, Justinas Vėrikas ir Jakovas Ilgevičius. Tačiau, asmenys pasirašiusieji po skundu,  susitikti su dekanu neatvyko. Atvyko valstiečiai: Kazimieras Liubertas, Ignotas Kiškis, Antanas Kiškis, Jokūbas Čivilis, Justinas Liubertas, Konstantinas Vėrikas, Julijanas Rostovskis ir Boleslovas Vaitkevičius, kurie tvirtino, kad jie iš tiesų teikė skundą Vilniaus vyskupui dėl kunigo P. Prunskio ir prašė nutraukti persekiojimą dėl lietuvių kalbos nemokėjimo. Susitikti su dekanu taip pat atvyko ir kiti asmenys. Pavyzdžiui, Motiejus Žvikevičius iš Suduikių kaimo skundėsi, kad kunigas per tris metus nė karto nebuvo pas jį kalėdoti su šventu vandeniu dėl to, kad  nei jis nei jo žmona nemoka lietuviškai. Antanas Bakanovičius iš Dailidės kaimo pareiškė, kad kunigas pas jį neužeina kalėdoti, dėl to, kad jis yra vargšas ir nieko negalįs kunigui duoti. Antanas Steiblys (Steibnys ?) iš Patilčių kaimo skundėsi, jog kunigas nepriima jo vaikų išpažinties, nes jie nemoka lietuvių kalbos.  Ignotas Grybauskas iš Matelių kaimo pareiškė, kad kunigas nepriėmė jo išpažinties ir privertė pasitraukti nuo klausyklos už tai, kad išpažinties ėjo ne lietuvių kalba. Nežiūrint į visus priekaištus, dekano raporte nurodoma, kad maždaug 150 susirinkusių valstiečių kunigui P. Prunskiui jokių pretenzijų nepareiškė ir vienbalsiai pakeldami rankas pareiškė savo norą palikti kunigą P. Prunskį Inturkėje. Visame šiame konflikte aršiausias buvo Jokūbas Čivilis, kuris, nekreipdamas dėmesio į dekano žodžius, tęsė agitaciją  prieš kunigą, įsiterpdamas ir pertraukdamas kitus pasisakančius, atsakinėjo vietoj jų į dekano pateiktus klausimus. Beje, dekano raporte nurodoma, kad daugumos asmenų manymu, J. Čivilis ir J. B. Gatoveckis elgiasi amoraliai.  

Vykę tautiniai konfliktai tarp parapijiečių kartais peraugdavo ir į konfliktus šeimoje. 1911 m. „Vilties“ laikraštis rašė, kad yra sodžių, kuriuose visi kalba lietuviškai, tačiau nori, jog pamaldos bažnyčioje vyktų lenkų kalba, kaip pavyzdys nurodomas Laukininkų sodžius. Viena moteris atėjusi klebonijon su prašymu, kad kunigas prirašytų ją prie „lenkų“. Kunigui liepus sakyti poterius lenkiškai, pasirodė, jog moteris nemoka, o pradėjus kalbėti lenkiškai – nesupranta. Vėliau išaiškėjo, kad vyras liepė žmonai prisirašyti prie lenkų. Tokių įvykių buvo ne vienas, todėl laikraštis konstatavo, jog ir Joniškyje, ir Inturkėje lenkybę prilaiko degtinė, lazda ir kumštis.

Skundai ir konfliktai tęsėsi per visus XX a. pirmus dešimtmečius. Tiek lenkai, tiek lietuviai rašė prašymus ir skundus Vilniaus vyskupui dėl parapijiečių ir dvasininkų elgesio. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma Joniškio ir Inturkės parapijų kunigų, baigusių Vilniaus kunigų seminariją, buvo vieni iš lietuvių tautinio atgimimo puoselėtojų rytų Lietuvoje. Todėl jie kėlė parapijiečių lietuvių tautinį, religinį sąmoningumą, rūpinosi lietuvių ir kitų tautybių parapijiečių reikalais, važinėdavo po parapijas, galimybei esant laikydavo lietuviams pridėtines pamaldas, sakydavo pamokslus, platindavo lietuviškas knygas, laikraščius, steigė ir organizavo lietuviškas draugijas ir mokyklas. Tuo tarpu lenkų tautiniais reikalais dažniau rūpinosi vietos dvarininkai, o kartais pasiturintys (galėjo būti ir vargšai) iš lietuviškų pavardžių sprendžiant greičiausiai sulenkėję valstiečiai.

Laura Lukoševičiūtė
ŠU, Istorijos ir politikos magistratūros programos II kurso studentė

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“ (LMT-K-712-16-0182)