Nors liaudyje sakoma, kad „viščiukus skaičiuojama rudenį, tačiau kartais būna ir kitaip. Mokytojų ir mokinių atsakingo darbo vaisiai būna pavasarį, bundant gamtai.
O to vertinimo pradžią, bent anksčiau skelbdavo mokyklinis paskutinis skambutis. Paskutiniu metu bandoma aplenkti laiką. Kai lankiausi Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijoje, kai kurie dvyliktokai jau buvo „paragavę“ egzaminų skonio. Tačiau jie nesiskundė. Pasirodo, jog mokykloje yra mokinių, panorusių laikyti daug daugiau egzaminų nei privaloma ir taip pasitikrinti save, ką sugebėjo išmokti mokyklos suole, užklasinėje veikloje.
Sakoma, jog gerus darbus ir Aukščiausiasis laimina. Giedraitiškiai gali pasigirti giliomis patriotinio auklėjimo tradicijomis, jų mokiniai aktyvūs ir visuomeninėje, projektinėje veikloje.
Todėl, kai dideliam būriui dvyliktokų tądien nuskambėjo paskutinis skambutis, tarsi signalas, kad metas ruoštis kelti sparnus savarankiškam gyvenimui ir palikti mokyklą, kurioje prabėgo, ką ten prabėgo – pavasarinio šniokščiančio upelio greičiu pralėkė, mokykliniai metai.
Nors atsisveikinant su mokyklos suolu, daug kas kartojo kad atsisveikina su mokykla, tačiau praeis keletas metų ir, manau, ne vienam kils noras vėl praverti savo mokyklos duris…
Plačiau apie tai skaitykite Nr.39 gegužės 29 d. laikraštyje
