1965 metais, berods dvidešimtiems moksleivių būrys anuometinės Ambraziškių aštuonmetės mokyklos abiturientų, gavę į rankas baigimo atestatus, palaiminti auklėtojos A.Masiulytės, „pabiro“ savais keliais ieškoti laimės.
Kai praėjusio šeštadienio rytą į Molėtų Šv. Apaštalų Perto ir Povilo bažnyčią rinkosi žmonės, kai kurie nė nenutuokė, kad tarp besirenkančiųjų yra tokių, kurie vieni kitus paskutinį kartą matė, bet vis vien prisimena – ir netgi atpažino, prieš penkiasdešimt metų.
Po šventų Mišių, į rankas paėmę anuometines nuotraukas, po penkiasdešimt metų, susitikimo dalyviai bandė atpažinti ne tik save, bet ir klasiokus, prisiminti į gyvenimo kelią išlydėjusius mokytojus…
Aplankę Anapilin Aukščiausiojo pakviestų klasiokų kapus, padėję gėlių, uždegę atminimo žvakutes, tylos minute ar malda pagerbę jų šviesų atminimą šešiasdešimt penktųjų Ambraziškių aštuonmetės buvusieji abiturientai skubėjo į Ambraziškius. Jie labai nudžiugo, kad juos po savo pastoge priglaudė ir svetingai priėmė Ambraziškių kaimo bendruomenė bei jos atstovė Bronė Kličiuvienė, plačiai atvėrusi buvusios mokyklos – bendrabučio duris.
Parymoję ant bendruomenės pastatyto lieptelio Ambraziškių ežere, kuriame ne kartą buvo plautas prakaitas po fizinio lavinimo pamokų, vaikiškai džiaugtasi jo ledu, suteikusiu daug malonumų, buvusieji bei išlikusieji Ambraziškių aštuonmetės mokyklos auklėtiniais, rinkosi bendruomenės centre.
Pasinaudodami proga, jog jų buvusi mokytoja Onutė Mackonytė (Cikatavičienė) šiomis dienomis irgi švenčia savo jubiliejų, jie nusiuntė savo atstovus nešinu gėlių puokšte ir klasioko tautodailininko Juozo Kanapecko drožybos kūriniu, pasveikinti mokytoją ir pakviesti pabūti kartu.
Mokytoja buvo tikrai nustebinta tokiu buvusių prieš penkiasdešimt metų mokinių dėmesiu. Beje, ir mokytoja šio susitikimo organizatoriams- buvusiai klasės seniūnei Danutei Simanavičiūtei- Bukinienei, Algirdui Tursai ir Juozui Kanapeckui padėjo tiesti draugystės gijas tarp klasiokių ir klasiokų. Juk ne taip jau ir paprasta „surankioti išsibarsčiusius“… Su mokiniais buvusi mokytoja Onutė irgi buvo pasinėrusi į prisiminimų bangas. Svarbiausia, kad tos, pragyventos mokykloje dienos, įgytos žinios, pamokymai, kiekvienam iš išėjusių į gyvenimo kelią, buvo naudingos, pravertė įvairiais gyvenimo atvejais ir situacijose.
Buvę abiturientai – dabar žilagalviai solidūs ponai ir ponios. Šį susitikimą paakino pernai vykęs vėliau baigusiųjų susiėjimas ir tai, kad iš mokyklą baigusių jau nėra tarp gyvųjų Vacio Simanavičiaus, Janinos Tursaitės, Zojos Kažutinaitės, Broniaus Girsko, Jono Suchodimcevo, Stepono Semionovo, Gražinos Januškevičiūtės, Reginos Černiauskaitės… Jie ir Amžinybėn palydėti mokytojai irgi buvo prisiminti bei pagerbti tylos minute.
O tada jau subangavo atsiminimų jūra, visiems rūpėjo sužinoti kokį gyvenimo kelią pasirinko, kur gyveną, kokias šeimas sukūrė, kuo gyvena dabar… Buvo prisiminti visi mokytojai, mokyklos direktoriai, atgijo iki smulkmenų mokyklinio gyvenimo akimirkos…
Atvykusieji į susitikimą tik akimis palydėjo savo senąją mokyklą, jiems neteko ieškoti kabineto, kuriame vyko paskutinė pamoka, kur nuskambėjo paskutinis skambutis, iš kur buvo palydėti kurti savarankišką gyvenimą, nes ten jau jo didenybė „Privati valda“.
“Kai susitinkam, jaučiamės kaip vaikai, visai nepasenę,” – linksmai kalbėjo senokai nesimatę bičiuliai.
Žilagalviai abiturientai linkėjo buvusiems mokytojams, vieni kitiems sveikatos, dėkojo už rūpestį ir šilumą, atiduotą jiems – praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vaikinams ir merginoms.
Klausantis pasakojimų buvo galima džiaugtis, kad visi buvę auklėtiniai sėkmingai išėjo gyvenimo universitetus, kad nepamiršo mokyklos ir mokytojų. Kiekvienas 1965-ųjų abiturientas prisistatė, papasakojo apie savo likimo vingius, vaikus ir anūkus, atvertė nuotraukas.
Saulei leidžiantis, visi laimingi skirstėsi į namus. Pasak laidos abiturientų, atsisveikinant visiems norėjosi verkti, nes taip greitai viskas baigėsi, klasės susitikimas prabėgo kaip viena akimirka. “Džiugu, kad sulaukėm tokio amžiaus, kad vėl susitikom,” – kalbėjo skirstydamiesi bendraklasiai.
Kas žino – ar kada nors vėl sueis, suvažiuos šešiasdešimt penktųjų laidos Ambraziškių aštuonmetės mokyklos abiturientai, kurių atmintyje dar gyvi prisiminimai, o po šio susitikimo, tikriausiai dar labiau atgys.
Jonas Bareikis
