Pavasariškai ūkanotą sausio 13 dieną dienos pavakarę minėjome istorinę datą – dvidešimt ketvirtąsias Tautos vienybės dienos metines. Atvykstančius į minėjimą molėtiškius ir miesto svečius pasitiko jaunieji molėtiškiai prisegdami prie atlapo po neužmirštuolės žiedą. Degdamas Molėtų miesto bažnyčios šventoriuje laužas, tarsi priminė sausio tryliktosios laužus, šildžiusius Lietuvos Nepriklausomybės saugotojus prieš keturiolika metų. Vyresnioji karta mena tas dienas, o jaunimui buvo gera proga papildyti meilės Nepriklausomai Lietuvai, patriotizmo taurę, o vėliau ją itin saugoti.
Tądien buvo ir dar vienas epizodas primenantis aną metą – dalinama arbata, kurią, tik šį kartą, dalijo vietiniai kariai.
Taip jau sutapo, kad minint Laisvės dieną pirmoji į susirinkusius kreipėsi Molėtų kultūros centro režisierė Laisvė Grudinskienė, primindama, kad laisvė yra laimės ir gerovės šaltinis, kuri buvo ginama ir buvo aplaistyta žuvusiųjų krauju… Prisimindami juos, mes kaskart lenkiame galvas.
Draugiškai sugiedojus Tautinę giesmę – Lietuvos himną, minėjimą tęsė Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, trumpai priminęs Nepriklausomybės atstatymo ir jos apgynimo epizodus, kuo tada gyveno tauta, kiek aukų sukrauta ant Nepriklausomybės aukuro.
Pasak mero, tos sausio tryliktosios dienos įvykiai nepaliko abejingų. Jie sutelkė žmones, leido pasijusti brandžia vieninga visuomene, o krauju apginta Nepriklausomybė – siekti istorinio teisingumo, laimingesnės ateities mums visiems.
Meras nuoširdžiai dėkojo visiems ir kiekvienam asmeniškai Molėtų krašto Sausio 13-osios žmogui, didvyriškai atlaikiusiam išmėginimus, gynusiam tautos Laisvę. Dėkojo už ryžtą ir pasiaukojimą, kurie lėmė pergalingą Laisvės kovos baigtį.
„Gili pagarba visiems Laisvės gynėjams. Telydi šviesus atminimas visų žuvusiųjų vardus. Tikiu, kad jų atminimas mus stiprina, teikia jėgų ir nuolat palaiko einant vienijančiu drąsos ir Lietuvos kūrybos keliu.
Kviečiu visus tęsti ir puoselėti mums visiems labai reikšmingos ir brangios istorinės Laisvės gynėjų dienos tradicijas, didžiuotis savo Tėvyne, savo krašto pasiekimais, mylėti ir branginti“ – sakė meras.
Žuvusiųjų Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus minint šviesų atminimą didingai skambėjo Molėtų Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios varpai, kurių aidą atkartojo sutemoje skęstantys Molėtai.
Minėjime kalbėjo LR Seimo narys Valentinas Stundys, Sąjūdžio pradininkai Gunaras Kakaras ir Algirdas Kuliešius, kvietęs du procentus pajamų mokesčio paaukoti Lietuvos kariuomenei, kuri yra Laisvės garantas ir saugotojas. Atsargos majoras Romas Vyšniauskas be kita ko džiaugėsi jaunosios kartos dalyvavimu minėjime.
Gunaras Kakaras, dalindamasis prisiminimais, kalbėjo apie atėjimą į didžiąją politiką, ir išėjimo iš jos, apie tai, kad negalima pamiršti anuometinio sausio tryliktosios…
Pasak V.Stundžio, „Šiemet švęsime Kovo 11-osios dvidešimt penktąjį jubiliejų. Jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tapome pagrindinių euroatlantinių susivienijimų nariais, ką tik įsijungėme į euro zonos valstybių gretas. Mūsų valstybės pažanga akivaizdi. Ją atspindi vienas statistinis dydis: per dešimt narystės ES metų bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, paaugo net 30 procentų, t.y. nuo 45 proc. ES vidurkio 2004 m. iki 75 procentų 2014 m. Žinoma, išryškėjo ir visiškai naujos problemos: didelė emigracija, skurdas ir socialinė diferenciacija bado akis, išlaikytinių gyvenimo būdas tebėra gajus ir t.t. Iš esmės visas pasaulis yra kamuojamas šių bėdų, kitur jos dar skaudesnės. Taigi svarbiausia – esame laisvi.
Visoje mūsų valstybingumo istorijoje viena iš pačių ryškiausių ir prasmingiausių laisvės datų yra Sausio 13-oji, šiandien vadinama Laisvės gynėjų diena. Sutvirtinta Sausį žuvusiųjų aukos ši diena pirmiausia yra mūsų valstybės nepriklausomybės apgynimo simbolis, o sykiu mūsų pokarinės rezistencijos ir pasipriešinimo, tremčių kančios, mūsų nepaklusimo okupacijai įprasminimas, tai mūsų herojiškosios valstybingumo istorijos tąsa. Nepaprastas laikas. Man jis vainikuoja visą Sąjūdžio, išsilaisvinimo, metą. Sausis patvirtino, kad nepriklausoma valstybė yra žmonių siekis, o ne kokios nors grupelės veikėjų užmačia. Sausis mūsų laisvei suteikė tikrąją pilietiškumo dvasią – turinį, prasmę ir vertybes. Žmonės apgynė tada ne valdžią ar Seimą, o savo ir valstybės laisvę.
Švęsdami 24-ąsias Sausio 13-osios metines, matome, kaip pasikeitė Lietuva. Laisvės gynybą pakeitė valstybės kūryba, tik tokiu būdu šiandien yra įtvirtinama mūsų laisvė, stiprinama valstybė ir kuriama kiekvieno gerovė. Žinoma, visa ko centras – žmogus. Mūsų vertybės ir principai, mūsų darbai ir atsakomybė yra laisvės ir nepriklausomybės branduolys. Sausis išryškino tokios piliečių moralinės laikysenos epicentrą. Kita vertus, laisvėje žmogus, veikiamas naujausių pasaulio madų ir ideologijų, patiria sunkiausius išbandymus bei įmantriausias pagundas. Ir Lietuva todėl šiandien keičiasi: ji ne tik veržli, drąsi ir moderni, bet ir susiskaldžiusi, pavargusi, irzli, pasimetusi, supraktiškėjusi, išsivaikščiojanti.
Popiežius Pranciškus prieš pat advento susikaupimą pasakė Europos Parlamente įspūdingą kalbą apie Europos dabartį ir jos ateitį. Viena iš pagrindinių kalbos minčių – grįžkime prie ištakų, prie naujai suprastos pradžios. Popiežius priminė garsiąją Rafaelio freską „Atėnų mokykla“, kurios centre didieji filosofai Platonas ir Aristotelis. Pirmasis ranka rodo į dangų, kitas – ištiesęs į priekį, į žemės horizontą. Galime įvairiai aiškinti šio vaizdo prasmę, tačiau akivaizdu viena: čia kalbama ir apie vertybių ir praktiškumo, dvasinio matmens ir realistinio požiūrio dermę, jų papildomumą gyvenime, apie pastangas subalansuoti jų pusiausvyrą valstybės politikoje. Žinoma, Popiežius ragina grįžti prie krikščionybės, Europos civilizacijos ištakų, nes be jos prarandama savastis, siela, plinta įvairiausios socialinio blogio formos, deformuojama žmogaus esmė, pasiduodama vartotojiškam, pramoginiam gyvenimo būdui, pamirštant atsakomybę ir indėlį dalyvauti bendros ateities kūryboje.
Po Sausio epochos ir Lietuva susidūrė su šiais pokyčiais, sparčiai toldama nuo ją išauginusių šaknų. Sąjūdis ir Sausis patvirtino, kad tik tradicija, istorinė tiesa, krikščioniškosios vertybės ir atsakomybė už bendrąjį gėrį bei savo valstybę brėžia suprantamos ateities horizontus. Eidami į ateitį, nuolat turime pasitikrinti praeities pavyzdžiais, ar tikrai ta kryptimi judame. Sausio Lietuva yra viena iš atramų, vienas iš kertinių mūsų kelio orientyrų“.
Minėjime jaunimo vardu kalbėjusi Giedraičių A.Jaroševičiaus vidurinės mokyklos aktyvi mokinė, neseniai apdovanota mero nominacija, Marija Kravčenko savo pasisakymą pradėjo klausimu, kas būtų jai nebūtų buvusios sausio tryliktosios dienos, kada jos dar nebuvo gimusios. Ji įsitikinusi, kad čia neplevėsuotų Lietuvos trispalvė, jaunimui būtų daug mažesnės galimybės.
Po minėjimo visi buvo pakviesti dalyvauti Šv.Mišiose, po kurių vyko Molėtų menų mokyklos mokinių koncertas Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
Jonas Bareikis
