Yra pasirinkimas ir yra pašaukimas. Pirmąjį visada lydi abejonė, o antrąjį… tiesa? Iš kur žmogus žino, kad turi pašaukimą, kokie ženklai ar žmonės jį parodo? Taip mąstydamas ruošiuosi pokalbiui su Molėtų dekanato dekanu ir parapijos klebonu Kęstučiu Kazlausku – moderniu ir populiariu kunigu, apie kurį jau nemažai skaičiau spaudoje (ypač išsamus Šarūno Preikšo straipsnis „Į sakyklą su gėle ir akmeniu rankoje“). Žurnalistai jau ne kartą apie jį rašė, tad žinau nemažai įdomybių: kad Molėtuose dirba jau penkioliktus metus, kad kilęs iš „kunigų krašto“ (Kaišiadorių – vyskupystės centro), kad iš didelės šeimos, kad tėvai patyrė tremtį ir net du sūnus išleido į kunigus, kad monsinjoras Kęstutis su sūnėnu, taip pat kunigu, Egidijumi Kazlausku stebina Lietuvą važinėdami baikerių motociklais… Šie faktai praplečia mano supratimą apie dvasininko gyvenimą (ligi šiol „pažinojau“ tik kunigą Liudą Vasarį iš V.Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“), tačiau ir sužadina smalsumą. Kas šiuolaikinį jaunuolį paskatina eiti pašaukimo keliu? Kokią šiandien asmenybę slepia sutana ir koks tas kasdienis Dievo tarno gyvenimas?
Dekanas Kazlauskas – be galo užsiėmęs žmogus, bet visgi man, vienuoliktokui, maloniai skiria laiko ir pasitinka išskėstomis rankomis – tiesiogine prasme! – o šnekučiuojantis prie arbatos puodelio nepastebimai pralekia net trys valandos. Klebonijos kambaryje daugybė paveikslų, Vaidoto Žuko keramikos. Skamba rami grigališkojo choralo melodija, vis pertraukiama valandas mušančio laikrodžio, o kunigas Kęstutis, sėdėdamas po menininko Adžio išdrožtu kryžiumi, panyra į prisiminimus…
Plačiau apie tai skaitykite Nr.45 birželio 20 d. laikraštyje
