Tęsiame susitikimus su žemiečiais gyvenančiais Airijos sostinėje – Dubline, šį kartą susitikome su „gėlių karaliene” Asta Kairyte, dirbančia didelio prekybos centro pastate, gėlių salone.
Su Asta susitikome besibaigiant darbo dienai. Pirmiausiai Asta prisiminė, jog niekada nesiruošė ilgam palikti Lietuvos – važiavo „tik trumpam…”. Tačiau ne veltui sakoma, jog „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi…”. Taip buvo ir mano pašnekovei, kuri prisipažino, jog gana greitai pralėkė trylika gyvenimo ir darbo Airijoje (Dubline) metai, per kuriuos jai teko padirbėti trijuose darbuose. Pradžioje, atsivėrus naujoms galimybėms, atrodė, jog reikia pasinaudoti situacija ir stengtis kuo daugiau užsidirbti, kad susikurti materialinį pagrindą naujam gyvenimui.
Nors pradžioje buvo, švelniai tariant, nekoks anglų kalbos žinių bagažas, sunkokai sekėsi net sakinius suregzti. Atrodė, kad gali būti nesuprastas, suklysti. Su pragyventu svečioje šalyje laiku kaupėsi gyvenimo patirties bagažas, plėtėsi anglų kalbos žodynas. Su šypsena pašnekovė prisipažino, jog dabar kartais bendraujant su motina net nurausti tenka – „iškrenta“ ir atminties kai kurie lietuviški žodžiai.
Nesulaikomai bėgo laikas, kaupėsi visapusiška patirtis ir galimybės. Tik vakarais po darbų mintimis sugrįždavo mano pašnekovė į pačią brangiausią vietą – Molėtus, prisimindavo neseniai vaikščiotas miesto gatves, paežeres, likusius draugus ir, žinoma, tėvelius…
Emigrantei iš Molėtų vos tik atvykus į Dubliną labai krito į akis kitoks nei Lietuvoje žmonių bendravimas, tarpusavio santykių žmogiškumas. Lyginant su lietuviais, kurie lyg ir pikti, visą laiką skubantys, susirūpinę, Airijoje atrodė, jog gyvenimo sparta sulėtėjusi, o žmonės gėrisi, džiaugiasi savo gyvenimu.
Prakalbus apie darbus, kurių teko imtis, Asta džiaugėsi, kad ją iki šiol lydėjo sėkmė. Tik gaila, kad jos darbdaviams ne kaip baigdavosi verslas (visi iki šiol kur dirbo bankrutavo arba… uždarė verslą).
A.Kairytė sakė, jog kol kas dirbanti pas šefą, bet kai kada kyla noras išbandyti kažkokį smulkų verslą pačiai. Tačiau vis dar nesiryžta – juk reikia daug kartų tokį apsisprendimą „pasverti”, įvertinti visus „pliusus ir minusus”…
Floristė džiaugėsi, kad jos darbo vieta labai geroje strateginėje vietoje, kad vos bespėjanti gaminti puokštes. Asta prisiminė ir lietuvius aplankančius gėlių saloną, kuriame ji dirbanti, išreiškiamus pageidavimus ir… nusistebėjimus, kai išgirsta konsultacijas apie puokštes, kitus patarimus… lietuvių kalba.
Asta su pasididžiavimu prisipažino, jog jos gėlių salonas, pripažintas vienu iš geriausių Dubline, o prie jo pripažinimo prisidėjusi ir ji, mergina iš ežeringo ir gamtos grožiu viliojančio Molėtų krašto…
Prakalbus apie politikų, valdžios pažadus susigrąžinti tautiečius į Lietuvą, Asta buvo atvira ir sakė, kad „traukinys jau nuvažiavo“… O „galvoms”, kurios turėtų būti atsakingos už Lietuvos ateitį, reikėjo emigracijos stabdymu (nors sunku suprasti kaip) susirūpinti daug anksčiau. Žmonės, ypač jaunimas, pajutę savo vertę, pajutę, kad galima už atliktą darbą gauti ir deramą atlygį, kad visi vertinami, kaip asmenybės, tampa sunkiai „pakimbantys ant politikų pažadų kabliuko”…
Pašnekovės manymu, Lietuvoje pernelyg greitai vyko visuomenės susiskirstymas į dirbančiuosius ir darbdavius, o pastarieji mokėjo tik reikalauti, bet mažai stengėsi užmegzti su dirbančiaisiais gražius žmogiškus santykius (kokius patiriame svečioj šalyje). Juk abipusis supratimas irgi nemaža dalimi lemia galutinį siekiamą darbo rezultatą.
Asta pasidžiaugė, kad ji Dubline ne viena – greito maisto paslaugas teikiančioje firmoje dirba jos jaunesnė sesuo Ilona, susitinka su molėtiške Laura Lesinskaite ir kitais. Tačiau, kaip atviravo Asta, „labiausiai pasiilgstu tėčio ir mamos, kurių niekas neatstos. Betarpiško bendravimo nepakeičia jokios bendravimo formos – juk taip kartais po darbų norėtųsi priglusti, apkabinti, gal kartais pasitarti ar net pasiguosti… Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, pateikdamas naujus išbandymus, naujas galimybes…“
Asta sakė, kad jei tėveliams bus sunku, reikės pagalbos ji nedvejodama sugrįš – juk vaikai tėvams turi jausti skolą už tai, kad išaugino, išauklėjo ir senatvėje privalo grąžinti rūpesčiu, globa….
Asta tikino, kad nors ir Molėtuose buvo bemaž prie porą metų, tačiau stengiasi nuo gimtinės gyvenimo neatitrukti – seka įvykius, ypač domisi jaunimo gyvenimu, atsiveriančiomis galimybėmis.
Pašnekovės manymu „neverta tuoj po mokslų baigimo, juo labiau po gimnazijos, krautis „čemodanus” ir tapti emigrantu. Ir užsienyje labiau vertinami turintys profesiją, žinių, o ir praktinių įgūdžių bagažą atvykstantieji. Todėl ji patarė „visų pirma pabandyti save realizuoti Lietuvoje, o jei jau nepavyks, gal ir pabandyti emigranto dalią. Tačiau reikia nusiteikti ir suprasti, jog ir emigracijoje pinigų lietaus nebūna – viskas uždirbama nuoširdžiu kasdieniu darbu, sąžiningumu, pareigingumu… Artėjant šventėms, kartais tenka ir po 60-70 valandų darbuotis…
A.Kairytė apgailestavo, kad su lyg kiekvienais metais gimtuosiuose Molėtuose tampi vis labiau ne sava – auga, jaunoji karta, laikas keičia bendraamžius…
Jonas Bareikis
