Įdomūs ir painūs žmonių likimai, apie juos geriausius romanus galima būtų parašyti. Staigūs istorijos posūkiai, klaidžios jos duobės bei vingiai išsklaidė šeimas, išbarstė gimines. Tik po daugelio metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tolimuose kraštuose gyvenantys išeivių palikuoniai, pajutę lietuviško kraujo šauksmą, pradėjo ieškoti savo šaknų.
Noriu papasakoti vieną istoriją ir paprašyti padėti vienam Amerikos lietuviui, Džordžui Stankevičiui (George Stankevičius) surasti savo kilmės šaknis Lietuvoje. Su Džordžu susipažinau asmeniškai prieš kurį laiką, kai jis atvyko į Lietuvą ieškoti savo giminaičių kapų. Tą kartą talkininkavau buvusiam Balninkų klebonui kun. R.Laniauskui. Kartu aplankėme Balninkų, Kavarsko kapines, tačiau neradome, ko ieškojome. Džordžas aktyviai dalyvavo pagalbos Lietuvai veikloje, todėl manau, kad jam tikrai reikėtų padėti. Tačiau tegul jis pats dabar pasakoja savo istoriją:
„Mūsų šeima gyveno kukliame butuke pietų Bostone. Mano tėtis Pranciškus atvyko į JAV 1917 metais, dirbo pameistriu liejyklos mašinų ceche. Po daugiau negu 30 darbo metų jis tapo mašinistu – meistru. Man labai gaila, kad aš smulkiau nepaklausinėjau tėvelio apie jo šeimos gyvenimą Lietuvoje. Tačiau jis mums pasakojo, kad, kad turėjo daug brolių ir seserų, kad ir kad jo tėvas buvo dvarininko (žemių savininko?) žemių prižiūrėtoju. Jie gyveno Kauno apylinkėse. Viena iš tėvo seserų gyveno netoli mūsų ir dažnai mus aplankydavo, tačiau ji taip pat nieko nepasakojo apie gyvenimą Lietuvoje. Tik po tėčio mirties aš susidomėjau mūsų giminės istorija. Iš pradžių tos šakos, kuri gyveno JAV. Tada pasiunčiau užklausimus į Vilniaus archyvą. Po trijų metų laukimo gavau daug dokumentų apie savo tėvo šeimą, kurie man atsakė į daugelį klausimų.
Plačiau apie tai skaitykite Nr.65 rugsėjo 1 d. laikraštyje
