Stasys Baranauskas – nuo 1991 metų tarnauja KASP (Krašto Apsaugos Savanorų pajėgose). Per 24 metus sukaupta didžiulė patirtis, neeiliniai įspūdžiai ir išgyvenimai. Molėtų 806 kuopos karys savanoris nuoširdžiai pasakojo „Molėtų žinioms“ apie garbingai praleistus metus Lietuvos kariuomenėje.
KASP‘e tarnavote 24 metus. Kokiomis aplinkybėmis įsiliejote į savanorių gretas?
Savanoriu tapau nuo pat šių pajėgų įkūrimo pradžios. 1991 metais mokiausi Vilniuje. Vakarais, po paskaitų, likdavo laisvo laiko, tad nusprendžiau išbandyti jėgas sporte. Pradėjau lankyti rytų šalių kovos menų treniruotes. Baigęs mokslus, grįžau į Molėtus. Iš pradžių, taip pat atsirado nemažai norinčiųjų sportuoti. Tačiau laikui bėgant, vaikinukų entuziazmas blėso ir ilgainiui beliko vos keli, bet mes nenuleidome rankų ir toliau tęsėme treniruotes. Vieną gražią dieną, žiūriu, o gi salė pilna jaunų vyrukų. Tai ir buvo pradžia…
Kas pasikeitė KASP’e nuo tarnybos pradžios iki šių dienų?
Viskas pasikeitė iš esmės. Iš pradžių, neturėjome nei uniformos, nei patalpų, o ką jau apie amuniciją kalbėti. Treniruotėms nuolat reikdavo ieškoti vis kitos vietos, nes neturėjome nuolatinės. Dabartinis štabas – tai jau ketvirta ar penkta vieta per visus mano tarnybos metus. Šiandien, kariai savanoriai turi viską, apie ką svajodavau anuomet.
Kodėl KASP tarnyba yra prasminga veikla?
Tarnyba savanorių pajėgose visada buvo prasminga veikla. Anksčiau netgi sakydavo: „koks tu vyras, jeigu kariuomenėje netarnavai?“ Tikrai verta išmokti ginti tėvynę ir suvokti, kad stiprybė glūdi ne ginkle, bet žmogaus sieloje.
Kokie per visus tarnybos metus patirti nuotykiai sukelia šypseną?
Linksmų, juokingų situacijų buvo gana nemažai. Draugiškame karių savanorių ratelyje turime apie ką pajuokauti. Galbūt net sunku išskirti kažkokį vienintelį nuotykį, tačiau visą gyvenimą turėsiu ką prisiminti.
Plačiau apie tai skaitykite sausio 27 d. Nr.7 laikraštyje
