Paprastai kiekvienose rungtynėse sportininkai siekiama pergalių, nori pademonstruoti savo sugebėjimus, kuriuos, padedant treneriui, išsiaugino, sukaupė. Penktadienį Molėtų sporto centre nestigo sportininkų, kuriuos suviliojo rankinis, o žaidimo paslaptimis su jais ilgus metus dalijosi ir dalinasi Molėtų sporto centro rankinio trenerė Rita Bimbirienė.
Skubantis laikas trenerei R.Bimbirienei padovanojo jubiliejinį gimtadienį. Šia proga į rankinio turnyrą buvo susirinkę jos auklėtiniai, kurie trenerės padedami ir būdami ambicingi, Molėtų sporto centro rankinio aikštelėje praėjo rankinio pradžiamokslį, rungtynėse ir treniruotėse tobulėjo, o pasiekdami pergales varžybose – tarsi atsidėkojo už suteiktą pagalbą „perkandant“ rankinio – komandinio žaidimo subtilybes. Rankinis – tai ne vien žaidimas – tai ir bendravimo, charakterio ugdymo mokykla, ir sveikata, ir dar daug, daug kitų vertybių, kurių reikia, kaip vandens ar oro, besiformuojančiam jaunimui.
Penktadienio popietę, nešini gėlėmis, gera nuotaika ir… prisiminimais rinkosi dabartiniai ir buvusieji Molėtų sporto centro rankinio trenerės R.Bimbirienės auklėtiniai padėkoti už suteiktas žinias, pasiekimus, pasveikinti trenerę, palinkėti visa ko geriausio – na ir žinoma pažaisti rankinį, kai kam tai buvo dar viena treniruotė, kai kam proga sugrįžti laiko rate atgal…
O juk taip kiekvienam norėjosi trenerei įrodyti, kad jos pastangos nenuėjo veltui, kad įskiepyta vaikystėje meilė rankiniui gyva, kad dar nepamiršo, ko buvo išmokyti.
Pakalbino trenere apie jos gyvenimą, meilę rankiniui, svajones…
Sakykite, kada ir kodėl pasirinkote rankinį, o ne taip visiems lietuviams mėgiamą krepšinį? Kas paskatino?
Rankinį kaip sporto šaką, pasirinkau dar šeštoje klasėje, kai į mano mokyklą atėjo gražus ir jaunas treneris. Jis pakvietė sportuoti, tiesa, tada dar nežinojau kas tai per sportas, bet kai pradėjau žaisti tai su rankiniu draugauju ir gyvenu iki dabar.
Ką treniruoti yra lengviau: mergaičių ar berniukų komandas? Kodėl?
Sunkumų yra ir su vienais ir su kitais. Pradžia gal lengvesnė su berniukais. Jie greičiau visko išmoksta, o vėliau treniruotis lengviau su mergaitėmis. Jos labiau pareigingesnės, atsakingesnės.
Koks didžiausias Jūsų gyvenimo laimėjimas? Kokios varžybos paliko didžiausią įspūdį?
Daugiausia pergalių ir medalių Lietuvos rankinio čempionatuose iškovojome, kai treniravau 1987-1988 m.g. vaikinų komandas, tačiau kiekviena pergalė svarbi: ir kai žaidžia pradedantieji rankininkai, ir senbuviai.
Trenerio darbas – didelė emocinė iškrova ir nervinė įtampa. Kaip atsipalaiduojate po rungtynių?
Po sunkių rungtynių, ar grįžus iš turnyro mėgstu tylą, nenoriu nieko kalbėti, o jei grįžtu su laimėjimu, tai pasidžiaugiu su draugais. Kai grįžtu komandai pralaimėjus, tada daug analizuoju, ieškau kur padariau klaidų. Yra toks posakis: „Kai laimi – tai laimi komanda, kai pralaimi – tai kaltas treneris“. Beje, aš dar labai mėgstu skaityti knygas iki paryčių, šiemet atradau dar mezgimą.
Ar Jūsų vaikai negalvoja eiti sunkiu sportininko keliu? Jūsų nuomone, kokia sportininko duona?
Mano dukros sportiniu keliu nepasuko, nors vyresnioji dukra Dovilė dešimt metų šoko sportinių pramoginių šokių klube „Domino“, mažoji Gabrielė nuo trečio klasės žaidė rankinį. Sportininko duona labai sunki, beveik neturi laisvalaikio, švenčių, poilsio dienų, o kur dar įvairios traumos. Gerai, kad abi dukros pasirinko kitas specialybes.
Koks Jūsų dienos rėžimas? Ar daug laiko praleidžiate aikštelėje? Ar randate laiko sau? Koks Jūsų laisvalaikis?
Mano darbas prasideda po pietų ir dažniausiai iki vakaro, o kur dar išvykos į varžybas, turnyrus Lietuvoje ir užsienyje, sporto stovyklas. Žinoma, laisvo laiko atrandu sau per vasaros atostogas. Aikštelėje laiko praleidžiu labai daug. Kai netreniruoju pati žaidžiu rankinį: dalyvauju rankinio veteranų čempionate, žaidžiu už Vilniaus klubą “Su šypsena”. Dalyvauju įvairiose sportinėse varžybose Molėtuose.
Ką labiau mėgstate sportinius batus ar aukštakulnius?
Aš labai mėgstu aukštakulnius, o sportiniai bateliai mano darbinis apavas. Juk moteris visada nori atrodyti nepriekaištingai…
Ar laikotės mitybos plano, o gal kokios ypatingos dietos? Ką patartumėt jaunoms merginoms?
Dietų nesilaikau, stengiuosi kuo mažiau valgyti nesveiko maisto, saldumynų, nors kai kada sau ir tai leidžiu. Jaunoms merginoms patarčiau kuo daugiau judėti ir nebijoti aikštelėje suprakaituoti. O valdyti reikia viską, bet su saiku.
Ar turite svajonių? Kokios jos?
Visi mes turim svajonių. Sporte svajoju užauginti dar keletą gerų komandų, kurios siektų aukščiausių laimėjimų, kad mano auklėtiniai atstovautų Molėtus Lietuvos rinktinėje. Gyvenime kaip ir kiekviena mama svajoju, kad mano dukros realizuotų save, pasiektų visko ko trokšta gyvenime.
Ačiū už pokalbį.
