Kalbos neišsivystymas – tai yra visos kalbos sistemos nepakankamas susiformavimas, apimantis garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyno, gramatinio kalbos taisyklingumo bei rišlaus pasakojimo plėtrą.
Priežastys
Kalbos neišsivystymo priežastys – įvairios. Tam tikros kalbos ypatybės gali būti nulemtos genetinių priežasčių. Dažnai kalbos neišsivystymo priežastis – ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas. To priežastis gali būti centrinės sistemos ligos bei traumos ir kt. Neigiami faktoriai vaisių gali veikti nėštumo periode, gimdymo metu. Gimdymo eiga labai svarbi vėlesnei vaiko raidai. Itin greitas (iki 1 valandos) ar užsitęsęs (ilgiau nei 18 valandų) gimdymas jau gali būti rizikos faktoriumi. Gimdymo metu patirtos traumos, deguonies stygius gali nulemti ne tik kalbos sutrikimus, bet dažnai ir pažintinių procesų neišlavėjimą, emocijų, elgesio ir socialinės raidos ypatumus.
Kalbos formavimuisi turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį gydytojai nustato raumenų tonuso sutrikimą, jam pasireiškus, vaikas yra glebus, nenoriai sėdasi. Toks sutrikimas lemia ir kalbos vystymąsi – jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai stebi pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas. Tokiu atveju labai svarbu laiku suteikti reikalingą pagalbą.
Vaiko kalbos raidai įtaką daro ir artimų žmonių kalba. Jeigu artimųjų kalba rišli, taisyklinga, turtingas žodynas, vaikas natūraliai girdi ir mokosi taisyklingos kalbos. Šilti šeimos narių santykiai, malonus bendravimas – būtinos sąlygos ne tik sėkmingai kalbos plėtotei, bet ir asmenybės formavimuisi.
Kalbos neišsivystymas yra trijų lygių
Nežymus kalbos neišsivystymas
Vaikas netaisyklingai taria kalbos garsus. Kartais gali ištarti izoliuotus garsus, bet painioja juos kalbėdamas. Neskiria panašiai skambančių garsų. Silpni garsų analizės žodžiuose įgūdžiai. Geba įvardinti aplinkos daiktus, bet pasitaiko netikslių sąvokų. Nežino kai kurių apibendrinančių žodžių. Ribotas sinonimų kiekis. Sakiniuose vis dar pasitaiko derinimo, prielinksnių parinkimo klaidų. Savarankiškos minties raiška išlieka nepakankama.
Nepakankamai išlavėjusi foneminė klausa (painioja panašius garsus: s-š, z-ž, k-g, t-d ir kt.).
Daug tarimo klaidų.
Nemažai linksnių derinimo, daiktavardžio ir skaitvardžio, daiktavardžio ir būdvardžio derinimo klaidų.
Netiksliai vartoja prielinksnius.
Nedaug apibendrinamųjų sąvokų, žodžių, reiškiančių abstrakčius daiktus, veiksmus, daiktų ir veiksmų ypatybes.
Pasitaiko agramatizmų.
Vidutinis kalbos neišsivystymas
Tardamas žodžius, vaikas grubiai keičia žodžio skiemenų bei garsų struktūrą. Spontaninė kalba išlieka nesuprantama. Neskiria panašiai skambančių garsų (p-b, t-d, k-g). Įvardina tik dažniausiai aplinkoje matomus daiktus bei paprasčiausius veiksmus. Nežino apibendrinančių sąvokų (pvz., žaislai, indai, drabužiai). Nurodo tik pagrindines daiktų savybes, dažniausiai – dydį ir spalvą.
Ribotas kalbos supratimas.
Ryžkūs garsų tarimo trūkumai.
Vyrauja paprasti vieno žodžio sakiniai.
Nežinomi žodžiai, veiksmažodžiai keičiami daiktų pavadinimais.
Gausu agramatizmų.
Žymus kalbos neišsivystymas
Vaikas taria tik kai kuriuos kalbos garsus. Kartodamas trumpina žodžius, iš žodžio gali likti vienas skiemuo. Dažniausiai vartoja tik garsažodžius ir savos kalbos žodžius, nors bendraamžiai jau kalba suprantamai.
Vaikai visiškai nekalba arba norus ir mintis reiškia garsažodžiais, gestais, mimika.
Ribotai supranta kalbą.
Garsų netaria arba keičia kitais.
Pasyvus žodynas gausesnis už aktyvųjį.
Neturi poreikio mėgdžioti suaugusiojo kalbos.
Kartodami pasako tik atskiras žodžio dalis.
Gramatiškai netaisyklinga kalba
Būdinga:
– Nežino daugelio gana įprastų ir kasdieniškų daiktų pavadinimų.
– Keičia žodžius dėl panašios garsinės žodžių struktūros: ožiukai – ežiukai, ola – uola, pušys – pusnys, lėlė – gėlė. Tai rodo, kad girdimojo suvokimo trūkumai trikdo naujų žodžių ir reikšmių mokymąsi.
– Painioja artimus pagal prasmę žodžius, pvz.: snaigę, sniegą gali vadinti vienu žodžiu – žiema; netinkamai pavadina, keičia: alkūnė – kelis, blakstienos – antakiai, suknelė – sijonas, medžiai – krūmai, snapas – nosis, letenos – rankos ir pan.
– Sunku įsiminti giminių ir rūšių sąvokų pavadinimus, negeba apibendrinti, nevartoja apibendrinančių sąvokų ( žinome, kad sąvokomis remiasi žinių perteikimas mokykloje).
– Iškraipomi žodžiai dėl netinkamo priesagų, priešdėlių, galūnių vartojimo: pvz.: slidinėjikas (slidininkas), bėgėjas (bėgikas), kepyklinė (kepykla), parduotuvininkė (pardavėja), kirpytoja (kirpėja), vinio (vinies). Tai rodo, kad šiems vaikams būdingas gramatinis kalbos nepakankamumas.
– Sunkiai atlieka žodžių darybos užduotis, geba sukurti nesančius lietuvių kalboje žodžius.
– Žodynas, įvardijantis daiktų ir veiksmų savybes, skurdus. Ypač sunku pavadinti gyvų būtybių judėjimo būdus (t.y. gyvatė šliaužia, žuvis plaukia ir pan.) bei skleidžiamus garsus. Jie sako, kad varna kudakuoja, gyvatė, sraigė eina, vabalas bėga, eina ir pan.
– Kai kurių veiksmų pavadinimus nusako kitais žodžiais: pvz.: daro, kad būtų sausi (gręžia), paveikė (padarė).
– Nepakankamai skiria veiksmažodžių, besiskiriančių tik priešdėliu, reikšmes: atidarė – uždarė, įėjo – išėjo, atbėgo – nubėgo.
– Dažnai klysta pavadindami spalvas, nors puikiai jas skiria.
– Painioja, netinkama reikšme vartoja žodžius, reiškiančius objektų matavimo rezultatus pagal įvairius parametrus. Pvz., painioja šių žodžių reikšmes: didelis – aukštas, didelis – storas, plonas – mažas, platus – ilgas, lengvas – sunkus. Dažnai nesuvokia aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio semantinės reikšmės: “šita juostelė daug stora, o šita mažai stora”.
– Painioja arba nesupranta prielinksnių už, po, ant, prieš, virš ir kt. reikšmių.
Dėl visų mano paminėtų problemų pasireiškia rašymo, skaitymo bei matematikos sutrikimai.
Tad pedagogai, tėvai turėtų stebėti savo vaikų kalbą, jos raidą, rodyti teigiamą kalbos pavyzdį. O pastebėjus kalbos problemas kreiptųsi į specialistus, kurie suteiks tinkamą pagalbą.
Parengė Lina Repšienė, Molėtų pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė
